Eksperimentai, santykis su gamta ir mano maumedžių parkas

Pavasaris man – sunkus momentas. Lyg ir norisi pasidžiaugti šylančiu oru, bet turi išlikti ypatingai budrus augalų žydėjimo metu.

Jie kaip ir nieko blogo nedaro, tačiau ilgainiui sukelia diskomfortą ir tik stiprus lietus priplakantis prie žemės visa kas sklendžia ore ir užsidarymas patalpoje uždarytais langais kiek palengvina būtį.

Kita vertus, mes mylime tai, kas mus labiausiai skriaudžia. Būna žmonių mėgstančių šunis ar kates. Jie laikina ir šierina tuos klipukus, remia ar bent prijaučia gyvūnų organizacijoms, prižiūri, dresuoja ir garbina savo augintinius.

Neturiu nieko prieš juos tik jaučiu didžiulę aistrą augalams. Ko gero net esu augalijos fanatas, tik savo mintis dažniau pasilieku sau arba dalinuosi siaurame rate.

Vis tik jaučiu, kad atėjo tas momentas, kai noriu užfiksuoti ir pasidalinti vienu ilgalaikiu projektu, kuris man yra simbolis kryptingo darbo ir jo duodamų vaisių. O svarbiausia tai galimybė prisidėti prie šiltnamio efekto mažinimo ir gražesnės aplinkos kūrimo.

Viskas prasidėjo dar mokykloje, prieš gerus 10 metų, kai drauge su klasioku Rimantu eksperimentavom bandydami sudaiginti ir užauginti daugybę egzotinių augalų.  

Kas mums tikrai pavykdavo tai sudaiginimo ciklas, turėjome sudaiginę ir pradėję auginti citriną, apelsiną, greipfrutą, avokadą, kedro riešutą, kiparisą, laurų medžius ir kitas įdomias rūšis kurių sėklų sugebėdavome gauti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

---

Deja beveik visais atvejais, tiesa, dėl skirtingų priežasčių, mūsų augalai žūdavo. Nors Rimui ir sekėsi kiek geriau, bute, kuriame praktiškai neįmanoma sukurti natūralaus tiems augalams reikalingo klimato visi eksperimentai  baigdavosi Edindisono išvada: „sužinojome dar vieną būdą kaip neveikia”

Kaip tik tuo metu (gal keliais metais anksčiau) tėvai pradėjo mūsų sodybos konversiją. Žole buvo užsėti bulvių, burokų ir kopūstų laukai, nebeliko šiltnamių, atsirado landšafto planas ir ėmė rasti įvairių apylinkėms nebūdingų dekoratyvinių augalų rūšių.

Buvo, žinoma, ir nesėkmių. Dalį augalų pasiglemžė šaltos žiemos, kitų paragavo zuikiai ir stirnos. Ir taip gamta pati atsirinko čia tinkančias ir galinčias augti rūšis.

Galbūt sužavėtas tų įdomesnių formų, spalvų ar bendro vaizdo pradėjau domėtis sodyboje augančių augalų dauginimu. Skaičiau straipsnius, forumus, rašiau laiškus į medelynus bei klausinėjau žmonių, kurie jau tai daro. Ir jau žinojau, kad galėsiu sukurti natūralias sąlygas, jei tik pavyks padauginti.

2011 m. rudenį prisirinkau kankorėžių, juos išdžiovinau ir po vieną kaip koks voveriukas išlukštenau juose buvusias sėklas. 2012 m. pavasarį pasėjau jas vazone, uždengiau agroplėvele ir palikau balkone šildytis saulės spinduliuose.

Po kelių savaičių sudygo rodos 20 daigų ir juos iki rudens auginau tame pačiame vazone, tame pačiame balkone. Vis tik supratau, kad ruduo neišvengiamai ateis, ir parašiau laišką Vilniaus miškų urėdijai su klausimu, kaip geriausiai būtų laikyti žiemą.

Atsakymą gavau greitai, jie rekomendavo sukurti kuo natūralesnias sąlygas ir net jei palikčiau vazone leisti daigams žiemoti po sniegu. Taip ir padariau su visu vazonu išvežėm pirmuosius daigus į sodybą ir ten palikome peržiemoti.

Tada prasidėjo linksmybės ir apetitas ėmė augti bevalgant. Supratęs, kad visai realu padauginti  maumedžius iš sėklų pradėjau galvoti, o tai kur juos sodinti? Kieme ir matomoje sodybos teritorijoje jau buvo viskas suplanuota ir įgyvendinama pagal planą, tad vietos čia neatsirado.

Kita vertus, tai įgalimo pažvelgti plačiau. Ir ilgainiui kilo sumanymas turėti savo maumedžių parką. Pristačiau šią idėją tėčiui ir jam visai patiko. Nusimatėme vietą maždaug 200 metrų į šiaurę nuo namo, kur jau buvo pradėjusios natūraliai dygti pušelės.

Iškart supratau, kad turimų daigų, net jei visi sėkmingai peržiemos tikrai nepakaks, tad tais pačiais metais vėl prisirinkau kankorėžių ir pavasarį procesą kartojau. Kartojau ir dar kart, jau 2014-ais, kai gegužės mėnesį, ta kart jau tiesiai į žemėje įkastus vazonus pasėjau šiuo metu jauniausius maumedžius, kuriuos kaip tik šiemet (2017 pavasarį) perkėlėme į formuojamą parką. 

Kaip jau galėjote suprasti iki pasodinami pamiškėje, maumemedžių daigai 3 metus prižiūrimi aptvertame darže, kur per šį laikotarpi susiformavo tikras daigynas ir kur dabar jau ne tik maumedžių, bet ir kitų medžių daigų galima rasti.

Jaunus maumedžius perkėlę į formuojamą parką kartu su tėčiu sukuriame jiems aptvarus iš pintos metalinės tvoros ir dar du metus laikome aptvertus. Tiesa ir to kartus būna maža. Po dviejų metų maumedžiai jau būna pagavę augimą ir veržiasi pro sieto plyšius, tad nenorėdami deformuoti medžio apsaugas nuimdavom ir tuo sėkmingai pasinaudojo gurmaniškų gerybių ištroškę miško gyvūnai. 

Dalį teko atsodinti, dalis nors ir apgraužti dar turi gyvybės, tad palikome, juos natūraliai genėtus. Šiuo metu parke auga 32 maumedžiai. Dar keli šio projekto ambasadoriai yra iškeliavę į draugų sodybas, tačiau visus juos vienija bendra istorija ir prasmė. 

Keletas kadrų iš šių metų perkėlimo (nuotraukos E. Sutkutės):