Pastaruoju metu, mane labiausiai įkvepia Marshall Goldsmith knyga, tiesa, gal net ne tiek knyga kiek jos viršelis. Jo užtenka tam, kad susimąstytum ir judėtum pirmyn vis išbandydamas dalykus, kurių vakar nedarei ir net neplanavai daryti.
Kai man prieš dvi savaites paskambino mano buvęs dėstytojas ir pasiūlė vesti paskaitą studentams – ko gero nė sekundės nedvejojau, kažkur giliai giliai jau buvau apsisprendęs, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu į universitetą ir įkvėpsiu jaunus protus taip, kaip tai padarė tie, kurie atėjo į mano lankytas paskaitas.
Realiai beveik be jokio atidėjimo pradėjau ruoštis paskaitai. Ir tai, ko gero, buvo pati įdomiausia viso šio nuotykio dalis.
Žinoma tai nebuvo pirmas kartas prieš didelę auditoriją, tačiau tai buvo pirmas kartas prieš auditoriją universitete, kur sapalionių apie niekur nepritaikomus teorinius modelius daugiau nei bet kur kitur. Ir pagrindinė mano misija buvo kalbėti tuos dalykus ir pasakyti juos taip, kad žodžiai įgautų prasmę ir iš auditorijos išeinantys studentai jau būti kitokie, galbūt įkvėpti, gal drąsesni, gal tiesiog perkandę kertinę pranešimo mintį.
Pranešimo tema
Tema, tam tikra prasme, tapo galvosūkiu. Ir net ne dėl to, kad sudėliojęs mintis ant popieriaus neradau tinkamo pavadinimo, tiesiog pirmoji prezentacijos versija tiesiog neturėjo bendro vardiklio ir ėmus rinkti pavyzdžius supratau, kad šie duomenys įdomus tik man.
Padariau pertrauką ir antrą kart prie pasiruošimo grįžau gerai pailsėjęs. Viskas darėsi aiškiau ir jau rodos suradau tą bendrą vardiklį, nusprendęs kalbėti apie tai, jog nebūtina būti dideliu kad internete veiktum efektyviai pradėjau dėlioti skaidres Keynote. O bet tačiau, neilgai trukęs supratau kad arba šita pusės valandos prezentacija taps dar vienu dideliu mind fuck pacoučinimu arba tiesiog teisins save ir galiausiai nuvils. Mat kalbėdamas apie tai kad nebūtina buti dideliam aš tik patvirtinu, kad kol kas esu mažas, o tai mano galva nėra sėkmės istorija, kurios galimai laukia reklamos studentai..
Ir kaip tik tada krapštant žodis po žodžio atėjo nušvitimas. Supratau, kad tikroji priežastis, kodėl mane kviečiasi dėstytojas yra sėkmės istorija arba tos kelios sekmės istorijos bei akimirkos, kurioms egzistuojant aš su entuziazmu galiu kalbėti valandų valandas ir koreguodamas įgytą patirtį pasiekti dar geresnius rezultatus.
Tad susitelkiau į 5 kone fundamentalius ir man pačiam labiausiai aktualius dalykus:
- Visumos vertinimą
-Nes tik supratus visumą galima pasirinkti priemones ir metodus konkretiems rezultatams pasiekti.
- Sumanius sprendimus
-Nes tik veikdamas sumaniai aploši tuos, kurie taiko standartizuotą praktiką.
- Galimybes ir įrankius
-Nes tik domėdamasis naujai atsirandančiomis galimybėmis ir jas diegdamas verslas gali išlikti konkurencingas. Kas, mano manymu, priešingai yra NOKIA sėkmės istorija.
- Analizę
-Nes jei duomenys gali padėti nuspėti poreikį ar vartotojo įpročius, būtų kvaila tuo nepasinaudoti.
- Greitį
-Nes genialios ir beveik identiškos idėjos gimsta keletui ar net keliasdešimčiai žmonių vienu metu ir jas įgyvendina tik greičiausi, kiti nusivilia, kad idėja nebeorginali ir nieko nebedaro.
Ko gero nieko stulbinamai naujo nepasakiau, bet pagal studentų klausimus supratau, kad tai privertė susimastyti . Savo padėkos žodį bei patarimus ateinantiems pranešimams prieš auditoriją davė ir mane kvietęs dėstytojas. Tad manau, kad nauda buvo abipusė. O svarbiausia, ir manau kertinė, viso pasakojimo mintis išlieka ta pati – darydamas dalykus kuriuos darei iki šiol gausi rezultatus, kuriuos gavai iki šiol, jei nori pasiekti daugiau turi ir elgtis atitinkamai.
Norėdami gauti kitus #parašymus vos tik jie pasirodo, palikite savo el. pašto adrasą žemiau.