Labas,
Šiandien parašymus skiriu savo draugams bakalaurams nusprendusiems toliaus siekti mokslo aukštumų ir šiandien iškimingai atsiimantiems savo Masterius.
Prieš du metus priėmęs sprendimą niekur neskubėti, turėjau dvejopus lūkesčius ir kartu įsivaizdavimą kaip bus po metų, dviejų.
Pirmasis lūkestis ir įsivaizdavimas giliai viduje kuždėjo, kad išmestas į atvirą erdvė, kurioje nėra tarpinių atsiskaitymų ar žodžių limito rašto darbuose greičiau suprasiu, kokių žinių man ištiesų reikia ir ką būtent dar turėčiau ir norėčiau pastudijuoti. Atsakymo tiesa pasakius vis dar ieškau, o kuo giliau į mišką tuo ir medžių daugiau. Rodosi net kertinių elementų neįvardinčiau, nes per duos du metus suvokiau, kad svarbiau už fundamentalias žinias yra sėkmingų atvejų modeliavimas ir adaptavimas vietos rinkos sąlygomis, tad kilo didi abejonė ką kitaip būčiau suvokęs universiteto auditorijose.
Iš to išplaukia ir tas antrasis lūkestis, kad vat tie mano draugai, pasiryžę tęsti studijas, savo neišsenkančia šviesa manyje įžiebs norą mokytis ir parodys viso to prasmę. Ir būtent dėl šios priežasties aną savaitę kulniavau gimtojo fakulteto link į atvirus Ekonomikos fakulteto Rinkodaros ir integruotos komunikacijos magistro studentų baigiamųjų darbų gynimus.
Vaizdas, kurį išvydau ir informacija, kurią išgirdau labiau buvo dejavu to, kas vyko bakalauro darbų gynime nei kad inspiracija siekti aukštumų.
Visų pirma tai norėjosi kvestionuoti patį darbų rašymo prasmingumą. Dalis darbų buvo tiesiog pripildyti įvairių raidžių, vardų ir apžvalgų to kas jau apžvelgta. Ir kiekviename pristatyme vis laukiau tos bent vienos įžvalgos, dėl kurios pastebėjimo atlikus skaitlingus tyrimus žmonijai bus geriau gyventi, o verslas uždirbs pirktamas šių mokslininkų konsultacijas ir vadovaudamis įžvalgomis. Deja vos keli darbai turėjo realiu ir dar negirdėtų įžvalgų, bet ir tai klausimas ar joms išmastyti buvo reikalingi tie du metai. Nesakau, kad savo bakalaure pavariau geriau ar kad bučiau geriau padaręs dabar, tačiau būtent todėl ir nesirinkau studijuoti toliau.
Kitas akis badęs dalykas tai pasikartojančios klaidos. Jau nekalbu apie vizualinį pateikimą, kuris gal ir atrodo įspūdingai kompiuterio ekrane ir nevisai tinka rodyti apšviestoje auditorijoje. Labiau erzino „pranešėjai”, kurie rodosi turėtų būti iki kaulo smegenų įsigilinę į temą ir atėję pasakoti savo nuostabiuosiu atradimus skaitantys pilnai tekstu užpildytas skaidres žodis po žodžio. Dar blogiau už buvo bandymai neišsiduoti skaitant, tikslaiu keičiant intonaciją ir darnat reikšminės pauzes. Tik čia bėda, kad jiems įpusėjus skaidrę jau buni pabaigęs viską perskaityti ir lauki kol pranešėjas pasivis ir perjungs kitą.
Na ir ko gero didžiausią įspūdį paliko kietų žodžių vartojimas. Tiesa pasakius tose vietose pamesdavau ne tik esmę bet ir prasmę. Dažniausiai pasikartojantys buvo šie: stimulas, pretestas, hiperbolė, dimensija, moderacija. Pavieniai jie kaip ir nieko mandro, bet patalpinti spektaklio kontekste, o ypatingai atsakinėjant į oponento klausimus, suteikia daug žavesio.
Visumoj antrasis mano lūkestis išsipildė. Grupiokai apšvietė, kad pats magistro laispnis iš savęs nieko nesuteikia ir kad nieko pernelyg nepraradau. O apie moderuojančius veiksnius, dimensijas ir pretestus pasigooglinsiu ir atsiradusią nedidelė prarają užtaisysiu.
O tiems, kas visdėlto jau įveikė savo magistro kelią linkiu gautas žinias ir išlavėjusį mastymą panaudoti dideliems tiksmas ir dideliems pinigams daryti.
Tiek žinių. Prenumeruokit parašymus ir sužinosit, kaip man sekasi atrasti tuos kertinius elementus ir į juos gilintis.